Apie baidares

Baidarė – siaura lengva mažos grimzlės valtelė uždaru viršumi be įkabų irklams. Baidarės pavadinimas kilęs iš aleutų laivelio pavadinimo. Terminas dažniausiai naudojamas Rusijoje ir buvusios Tarybų Sajungos teritorijoje. Kitose šalyse dažniausiai naudojamas terminas „kajakas“ (angl. kayak). Tokio tipo valtimis žvejodavo ir medžiodavo šiaurės genčių (eskimų, aleutų ir kt.) žmonės. Baidarės rėmas buvo daromas iš medžio, kuris aptraukiamas gyvūnų odomis. Medžiotojas dėvėdavo neperšlampamą odinę striukę, kuri būdavo sujungiama su valtimi taip, kad nepatektų vanduo. Su tokia baidare medžiotojas galėjo apsiversti nesušlapdamas.

Baidarė irkluojama dvimenčiu irklu, vairuojama kojiniu vairu (arba plaukimo kryptis išgaunama tik irklais). Baidarės būna karkasinės, karkasinės-pripučiamos ar tik pripučiamos, plastikinės, vientisos ar surenkamos iš sekcijų. Karkasas (vientisas arba išardomas) būna iš medžio, metalo ar plastiko aptrauktas vandeniui nelaidžia medžiaga. Baidarės nuo kanojos skiriasi tuo, kad baidarės viršus yra uždengtas bei kanoja dažniausiai irkluojama vienmenčiu irklu.

Kajakas (inu. qajaq ) – siaura, nedidelė, vienvietė valtelė smailiais galais; kilusi iš arktinių kraštų. Medžio arba kaulo karkasas aptrauktas jūrinių gyvūnų oda, valties viduryje paliekama anga irkluotojui. Valtis irkluojama vienu dvimenčiu ar dviem nedideliais vienmenčiais irklais. Kajakus maždaug nuo VI a. pr. m. e. pradėjo gaminti eskimai, gyvenę Kanados Arktiniame salyne ir vakarų Grenlandijoje. Panašius plaustus gamino ir senovės finougrai.
Dabar kajakais paprastai vadinamos nedidelės vienvietės baidarės, skirtos vandens turizmui (iš esmės, šiuolaikinės baidarės ir kajakai yra vienodi, terminas kajakas labiau paplitęs anglakalbėse šalyse, o baidarė – Rusijoje).

Kanoja – siaura, ilga irklinė valtis (nors dabar būna ir burinių bei motorinių). Laivuojama viengubu irklu.
Kanojos yra labai senas laivų tipas. Jos populiarios tarp džiunglių tautų. Gaminamos išskobiant didelio medžio kamieną arba lengvą karkasą aptraukiant (sakų pagalba) medžių žieve. Tokių kanojų talpa gali būti nuo 2 iki 100 vietų.
Šiuolaikinės kanojos gaminamos iš plastmasės, anglies pluošto, raudonmedžio. Naudojamos dažniausiai keleivių plukdymui (pvz., Venecijos kanalais), turizmui. Specialios sportinės kanojos gaminamos sportinėms kanojų varžyboms.

Luotas – iš vientiso medžio kamieno išskobtas laivelis. Europoje luotai žinomi nuo mezolito laikų (VIII-V tūkst. pr. m. e.), seniausias rastas Nyderlandų teritorijoje. Daugiausia tai buvo grubaus darbo, iš ąžuolo išskobtos vandens transporto priemonės, iki 5,5 m ilgio, bukais galais.
Lietuvos jūrų muziejuje saugomas iš Platelių ežero dugno 1987 m. ištrauktas luotas. Jis buvo aptiktas 10 m gylyje netoli tilto, kadaise jungusio Šventorkalnio pusiasalį su Pilies sala. 4,5 m ilgio ir 0,5 m pločio laivelis buvo išskobtas iš ąžuolo. 2001 m. Platelių ežere 6-7 m gylyje archeologai rado ir kiek didesnį luotą, spėjama, jog jam – 600 m. Pamerktas specialiame skystyje šis luotas laikomas Platelių dvaro svirno rūsyje ir laukia konservavimo. 2005 m. senovinis luotas buvo iškeltas iš Elektrėnų marių dugno, 2007 m. Varnio ežere (Ignalinos rajonas) rastas apie 200 m. senumo luotas.
Luotai buvo naudojami susisiekimui ir žvejybai. Kai kuriose šalyse, jei reikėdavo gabenti didesnį krovinį, kelis luotus sujungdavo į vieną junginį. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse saugojamas luotas, kuriuo būdavo lydimi Vilhelmo kanalu plukdomi sieliai, kitur jie atlikdavo kelto funkciją keliantis per upę. Lietuvoje luotais naudotasi iki praėjusio šimtmečio pradžios, ilgainiui juos pakeitė valtys.
2006 m. vasarą pagal senųjų luotų pavyzdžius, naudodamiesi senoviniais įrankiais, medžio meistrai Česlovas Talačka (Vilnius), Vytautas Blistrubis (Mažeikių r.), Vytas Jaugėla ir skulptorius Antanas Vaškys (abu Plungės r.) Žemaitijos nacionaliniame parke išskobė keletą luotų, pagal senovines tradicijas juos apdegino ir ištepė aliejumi, o paskui sėkmingai išbandė Platelių ežere.

Piroga (angl. pirogue, isp. piragua) – nedidelė, žema valtelė, naudojama Afrikos, Okeanijos, Indonezijos, Amazonijos tautų. Tai viena seniausių vandens transporto priemonių, dažniausiai gaminama išskaptuojant medžio kamieną.
Piroga yra lengva, todėl nesunkiai gabenama sausuma, tačiau gali greitai sudužti, atsitrenkusi į akmenis ar kitas kliūtis, todėl yra netinkama plaukioti naktimis. Dažnai naudojamos su burėmis (ypač plaukiojant jūrų pakrantėse). Kartais turi autrigerį.

Baidarių klasifikacija

Sportinė baidarė
Masė 8–30 kg. Ilgis 4,2–11 m, plotis iki 40 cm. Baidarės būna vienvietės, dvivietės ar keturvietės. Gaminamos iš anglies pluošto, kartais ir iš stiklo vatos. Baidarės naudojamos lenktynėms ramiame vandenyje. Irkluotojai sėdi ant specialių sėdynių, kad būtu patogiau irkluoti, valties gale yra vairas, kuris valdomas su kojomis.

Slalomo baidarė
Slalomo baidarėse įrengiama lenta su išpjova, kuri gaubia irkluotojo klubus, todėl jis gali baidarę vairuoti ir liemeniu. Sujungus dvi baidares padaromas katamaranas. Varžybos rengiamos labai srauniose upėse, specialiai įrengtoje trasoje su dirbtinėmis kliūtimis.

Turistinė baidarė
Masė 27–50 kg, 0,8–0,9 m pločio, aukštesniais bortais. Telpa 1–3 žmonės (keliamoji galia 180–350 kg). Tinka plaukti siaurais ir sekliais vandens keliais. Baidarės greitis stovinčiame vandenyje gali siekti 7–8 km/h. Gali turėti burių įrangą, pakabinamą variklį. Kai kuriose šalyse baidarės naudojamos ir su burėmis (JAV, Anglija). Lietuvoje neretai naudojami visuomeniniu transportu pervežti tinkami išardomi modeliai, kuriais dažniausiai plaukiama upėmis pasroviui ar didesniais ežerais.